Kai nori būti sąmojingas, kartais šiek tiek ir pameluoji. Kalbėdamas apie žibintininkus, pasakiau ne visą tiesą. Yra pavojaus, kad tie, kurie mūsų planetos nepažįsta, gali ją įsivaizduoti klaidingai. Žmonės užima Žemėje labai mažai vietos. Jei du milijardai Žemės gyventojų sustotų stati ir šiek tiek susispaustų, kaip mitinge, jie lengvai sutilptų dvidešimties mylių ilgio ir dvidešimties mylių pločio aikštėje. Žmoniją galima būtų sugrūsti į menkiausią Ramiojo vandenyno salelę.
Suaugę žmonės šiais jūsų žodžiais, žinoma, nepatikės. Jie vaizduojasi, kad užima daug vietos. Jų akimis žiūrint, jie - dideli, nelyginant baobabai. Todėl patarkite jiems paskaičiuoti. Jie garbina skaitmenis: jiems tai patiks. Tačiau patys galite negaišti su tuo uždaviniu. Jums to nereikia. Jūs pasitikite manimi.
Tagi mažasis princas atsidūrė Žemėje ir labai nustebo, nematydamas nė vieno žmogaus. Jis jau ėmė baimintis, kad gal bus patekęs ne į tą planetą, bet smėlyje sujudėjo kažkoks mėnulio spalvos žiedas.
- Laba naktis,- tarė mažasis princas.
- Laba naktis,- tarė gyvatė.
- Ant kokios planetos aš nukritau?- paklausė mažasis princas.
- Ant Žemės, į Afriką,- atsakė gyvatė.
- A!.. Tai Žemėje, matyt, nėra nė vieno žmogaus?
- Čia dykuma. Dykumose nėra žmonių. Žemė didelė,- tarė gyvatė.
Mažasis princas atsisėdo ant akmens ir pakėlė akis į dangų.
- Žvaigždės čia šviečia turbūt todėl,- tarė jis,- kad kiekvienas galėtų kada
nors susirasti savo žvaigždę. Ana kur, žiūrėk, mano planeta. Ji lygiai ties mūsų
galvomis... Bet kaip ji toli!
- Ji graži,- tarė gyvatė.- Ko tu čia atkeliavai?
- Aš nesutariu su viena gėle,- atsakė mažasis princas.
- A!- tarė gyvatė.
Ir jiedu nutilo.
- O kur žmonės?- pasiteiravo pagaliau mažasis princas.- Šioje dykumoje jautiesi
truputį vienišas...
- Tarp žmonių irgi jautiesi vienišas,- tarė gyvatė.
Mažasis princas ilgai į ją žiūrėjo.
- Koks tu keistas gyvūnas,- tarė jis pagaliau.- Plonutis kaip pirštas...
- Bet aš galingesnė už karaliaus pirštą,- tarė gyvatė.
Mažasis princas nusišypsojo:
- Ne per daug tu galinga... neturi nė kojų... negali keliauti...
- Aš galiu tave nugabenti toliau negu laivas,- tarė gyvatė. Ji apsivyniojo lyg aukso
apyrankė mažajam princui apie kulkšnį.
- Tą, kurį paliečiu, grąžinu į žemę, iš kurios jis kilęs,- kalbėjo ji toliau.-
Bet tu esi tyras ir atvykai iš žvaigždės...
Mažasis princas nieko neatsakė.
- Gaila man tavęs, tokio silpno, šioje granito Žemėje. Galėsiu tau padėti kada
nors, kai imsi per daug ilgėtis savo planetos. Ar galiu...
- O, aš puikiai suprantu,- tarė mažasis princas.- Bet kodėl tu visada kalbi
mįslėmis?
- Aš jas visas išsprendžiu,- atsakė gyvatė.
Ir jiedu nutilo.
Pagrindinis puslapis 
Turinys XVI skyrius XVIII skyrius