Apie tą gėlę netrukus sužinojau daugiau. Mažojo princo planetoje visada augdavo tik labai paprastos gėlės, pasipuošusios viena vainiklapių eile; jos neužimdavo daug vietos ir niekam nekliudydavo. Tos gėlės pasirodydavo kurį nors rytą žolėje, o vakare jau išblėsdavo. Bet šita išdygo vieną dieną iš nežinia nuo kur atneštos sėklos, ir mažasis princas labai atidžiai stebėjo tą žolelę, nepanašią į kitas žoleles. Gal čia buvo koks naujos rūšies baobabas. Tačiau keras netrukus liovėsi augęs ir pradėjo megzti žiedą. Mažasis princas, matydamas, kaip kraunasi milžiniškas pumpuras, aiškiai nujautė, kad čia pasirodys koks stebuklingas regėjimas, tačiau gėlė, pasislėpusi žaliame savo būste, vis nebaigė gražintis. Ji kruopščiai rinkosi spalvas. Ji rengėsi pamažu, derino vieną prie kito savo vainiklapius. Nenorėjo pasirodyti visa susiglamžiusi kaip aguona. Norėjo atsiskleisti visu savo grožiu. O, taip! Ji buvo didelė koketė! Todėl paslaptingas jos tualetas truko dienų dienas.
Ir štai vieną rytmetį, kaip tik saulei tekant, ji pasirodė.
Ir, taip tiksliai viską susitvarkiusi, tarė žiovaudama:
- Ak, ką tik pabudau... Prašau atleisti... Aš dar visa susitaršiusi...
Mažasis princas neiškentė neparodęs, kad ja gėrisi:
- Kokia jūs graži!
- Gal ir taip,- švelniai atsiliepė gėlė.- Ir gimiau sykiu su saule...
Mažasis princas nutuokė, kad gėlė nelabai kukli, bet ji buvo tokia jaudinanti!
- Rodos, jau laikas pusryčiauti,- pridūrė ji netrukus,- gal malonėsite pagalvoti ir apie mane...
Ir mažasis princas, visai sumišęs, atsinešė laistytuvą tyro vandens ir pagirdė gėlę.
Taip tad netrukus ji pradėjo jį kankinti savo kiek įtaria tuštybe. Pavyzdžiui, sykį, kalbėdama apie savo keturis dyglius, mažajam princui tarė:
- Tegul tik jie ateina, tie tigrai su savo nagais!
- Mano planetoje nėra tigrų,- pasakė mažasis princas,- be to, juk tigrai neėda
žolės.
- Aš ne žolė,- švelniai atsakė gėlelė.
- Atleiskite...
- Tigrų aš visai nebijau, bet neapkenčiu skersvėjo. Ar neturite širmos?
"Neapkenčia skersvėjo... augalui tai ne kas,- pagalvojo mažasis princas.- Ta gėlė labai opi..."
- Vakare uždėsite ant manęs gaubtą. Pas jus čia labai šalta. Viskas prastai įrengta. Ten, iš kur aš atvykau...
Bet ji staiga nutilo. Ji buvo atvykusi sėklos pavidalu. Ji negalėjo nieko žinoti apie kitus pasaulius. Jausdamasi nužeminta, kad ją pastebėjo pradedant taip negudriai meluoti, ji du ar tris kartus sukosėjo, kad mažasis princas atrodytų kaltas.
- Nagi širmą?..
- Buvau jos beeinąs, bet mane užkalbinote!
Tada ji dar labiau užsikosėjo, kad jam vis tiek būtų nešvari sąžinė.
Taip tad mažasis princas, nors iš meilės ir stengėsi rodyti gerą valią, netrukus suabejojo gėle. Jis per daug rimtai žiūrėjo į bereikšmius žodžius ir ėmė jaustis labai nelaimingas.
"Nereikėjo man jos klausyti,- pasisakė jis man kartą,- Niekada nereikia klausyti gėlių. Reikia į jas žiūrėti, traukti jų kvapą. Nuo mano gėlės kvepėjo visa planeta, bet aš nemokėjau tuo džiaugtis. Tie žodžiai apie tigrų nagus, dėl kurių taip supykau, būtų turėję mane sugraudinti..."
Jis man papasakojo dar štai ką:
"Nieko aš tada nesupratau. Reikėjo man apie ją spręsti pagal jos darbus, o ne pagal žodžius. Ji aplink mane skleidė skanų kvapą ir viską nuskaidrino. Tikrai nereikėjo man pabėgti! Pro jos smulkias gudrybes turėjau jausti, kokia ji švelni. Juk gėlės tokios prieštaringos. Bet buvau per jaunas ir nemokėjau mylėti."
Pagrindinis puslapis 
Turinys VII skyrius IX skyrius