Penktąją dieną ši mažojo princo gyvenimo paslaptis tos pat avies dėka man paaiškėjo. Staiga, be jokios įžangos, lyg pagaliau išsprendęs ilgai svarstytą galvosūkį, jis paklausė:
- Jei avis nuėda krūmus, tai ji nuėda ir gėles?
- Avis nuėda viską, ką tik randa.
- Net ir gėles, kurios su dygliais?
- Taip. Net ir gėles, kurios su dygliais.
- Tai kam tada reikalingi dygliai?
To aš nežinojau. Tuo metu labai atsidėjęs stengiausi atsukti vieną stipriai užsuktą motoro veržlę. Buvau labai susirūpinęs, nes pamačiau, kad motoras rimtai sugedęs, o kadangi geriamas vanduo beveik baigėsi, bijojau, jog bus prastai.
- Kam reikalingi dygliai?
Mažasis princas niekada neužmiršdavo, ko klausęs. Mane buvo įerzinusi veržlė, ir aš atsakiau, kas atėjo į galvą:
- Dygliai niekam nereikalingi, jie yra tik todėl, kad gėlės piktos!
- O!
Bet, truputį patylėjęs, jis atšovė lyg su pagieža:
- Netikiu aš tavim! Gėlės yra silpnos. Ir negudrios. Raminasi, kuo gali. Joms atrodo, kad jų dyglių visi bijo...
Nieko neatsakiau. Tą valandėlę galvojau: "Jei veržlė dar neatsisuks, numušiu
ją plaktuku." Mažasis princas sutrikdė mano mintis: - Ir tu manai, kad gėlės...
- Ne! Ne! Aš nieko nemanau!- atsakiau, kas pakliuvo.- Aš užsiėmęs rimtais dalykais!
Jis pasižiūrėjo į mane suglumęs.
- Rimtais dalykais!
Jis matė, kaip aš su plaktuku rankoje, pajuodusiais nuo tepalo pirštais stovėjau pasilenkęs prie kažkokio daikto, kuris jam atrodė labai bjaurus.
- Tu kalbi kaip suaugę!
Aš dėl to truputį susigėdau. O jis negailestingai pridūrė:
- Tu viską painioji... viską maišai!
Mažasis princas buvo tikrai įširdęs. Jis papurtė vėjyje savo geltonus kaip auksas plaukus.
- Aš žinau planetą, kurioje yra vienas toks tamsiai raudono veido ponas. Jis niekada nepauostė jokios gėlės. Niekada nepasižiūrėjo į žvaigždę. Niekada nieko nemylėjo. Niekada nieko daugiau nedarė, tik dėliojo vienus skaitmenis prie kitų. Ir visą dieną jis kartoja kaip ir tu: "Aš - rimtas žmogus! Aš - rimtas žmogus!" Ir pučiasi iš puikybės. Bet tai ne žmogus, tai kažkoks grybas!
- Kas toks?
- Grybas!
Mažasis princas dabar buvo net pabalęs iš pykčio.
- Jau milijonus metų gėlės išsiaugina dyglius. Jau milijonus metų avys vis tiek suėda gėles. Ir argi tai ne rimta, jei mėgini suprasti, kodėl jos taip stengiasi išsiauginti dyglius, kurių niekados niekam nereikia? Argi tai ne svarbu, kad vyksta šis karas tarp avių ir gėlių? Argi tai ne rimčiau ir ne svarbiau už kokio ten įraudusio storulio dėstomus skaitmenis? Ir jeigu aš žinau vienintelę visame pasaulyje gėlę, kurios nėra niekur kitur, tik mano planetoje, ir kurią vieną gražų rytą avis gali paimti ir sunaikinti, net nesuvokdama, ką daro,- tai tas nesvarbu!
Jis išraudo, paskui kalbėjo toliau:
- Jei kas myli gėlę, kuri yra tik viena tokia milijonų milijonuose žvaigždžių, tai to užtenka, kad jaustųsi laimingas, kai į jas žiūri. Jis taria sau: "Ten kažkur yra mano gėlė..." Bet jei avis suėda gėlę, tai jam atrodo, lyg staiga visos žvaigždės užgeso! Ir tu sakai, kad tai nesvarbu!
Mažasis princas nieko daugiau neįstengė pasakyti. Jis staiga pravirko. Užėjo naktis. Aš padėjau į šalį įrankius. Neberūpėjo man plaktukas, veržlė, troškulys ir mirtis. Vienoje žvaigždėje, vienoje planetoje - manojoje, Žemėje,- buvo mažasis princas, kurį reikėjo paguosti. Aš paėmiau jį ant rankų. Sūpavau. Tariau jam: "Tavo mylimai gėlei negresia pavojus... Aš tavo avelei nupiešiu antsnukį... Nupiešiu aptvarą tavo gėlei... Aš..." Nebežinojau, nė ką pasakyti. Jaučiausi labai nesumanus. Nežinojau, kuo jį paveikti, kaip paguosti... Ašarų šalis - tokia paslaptinga.
Pagrindinis puslapis
Turinys VI skyrius VIII skyrius