Jau buvo praėjusi savaitė, kai dykumoje sugedo mano lėktuvas, ir pasakojimo apie prekiautoją klausiausi gerdamas paskutinį lašą savo vandens atsargų.
- Ak,- tariau mažajam princui,- tavo atsiminimai labai gražūs, bet jei aš
nepataisysiu lėktuvo, tai nebeturėsiu ko gerti, ir būčiau irgi laimingas, jei
galėčiau dabar pamažu nueiti prie šaltinio!
- Mano bičiulė lapė...- pradėjo jis.
- Vaikuti, dabar mums jau nebe lapė galvoje!
- Kodėl?
- Todėl, kad mirsime troškuliu...
Jis nesuprato mano žodžių ir atsakė:
- Gerai, kad turėjai bičiulį, net jeigu mirsi. Aš patenkintas, kad turėjau bičiulę lapę...
"Jis nesuvokia, koks gresia pavojus,- tariau sau.- Jis niekad nejaučia nei alkio, nei troškulio. Jam užtenka trupučio saulės..."
Bet jis pasižiūrėjo į mane ir atsakė į mano mintį:
- Ir mane ima troškulys... einam ieškoti šulinio...
Nuvargęs tik mostelėjau ranka: nesąmonė ieškoti šulinio po beribę dykumą, nežinant, kur jis yra. Bet leidomės į kelionę.
Tylėdami žygiavome daug valandų. Užėjo naktis, sužibo žvaigždės. Mačiau jas lyg sapne, nes nuo troškulio atsirado nedidelis karštis. Atmintyje šokinėjo mažojo princo žodžiai.
- Tai ir tu ištroškai?- paklausiau jį.
Bet jis neatsakė į mano klausimą. Tik paprastai tarė:
- Vanduo gali būti gerai ir širdžiai...
Nesupratau šių jo žodžių, bet nutylėjau. Jau buvau įsitikinęs, kad nereikia jo klausinėti.
Mažasis princas pavargo. Jis atsisėdo. Aš atsisėdau šalia jo. Ir, truputį patylėjęs, jis pasakė dar taip:
- Žvaigždės gražios todėl, kad kiekvienoje yra gėlė, kurios nematyti.
Aš atsakiau "žinoma" ir tylomis žiūrėjau į smėlio klostes mėnesienoje.
- Dykuma graži...-pridūrė jis.
Ir tai buvo tiesa. Aš visada mėgau dykumą. Atsisėdi ant smėlio kopos. Nieko nematai. Nieko negirdi. Ir vis dėlto kažkas spinduliuoja tyloje...
- Dykumą pagražina tai,- tarė mažasis princas,- kad joje kažkur slypi šulinys...
Nustebęs aš staiga supratau tą paslaptingąjį smėlio spinduliavimą. Kai buvau mažas berniukas, gyvenome sename name, ir tuomet pasakota, kad jame esąs paslėptas lobis. Žinoma, niekad niekas jo nerado, galbūt net neieškojo. Bet jis gaubė tą visą namą kažkokiais burtais. Mano namas savo širdies gilumoje slėpė paslaptį...
- Taip,- tariau mažajam princui,- tikrasis grožis, vis tiek kieno - namo,
žvaigždžių ar dykumos,- yra nematomas!
- Aš džiaugiuosi,- tarė jis,- kad tu manai taip kaip mano lapė.
Mažasis princas užsnūdo, tai aš jį paėmiau ant rankų ir, juo nešinas, leidausi toliau. Buvau susijaudinęs. Man rodėsi, kad nešu kažkokį trapų lobį. Man net rodėsi, kad Žemėje nėra nieko trapesnio už jį. Mėnulio šviesoje žiūrėjau į pablyškusį veidą, užmerktas akis, plaukų sruogas, kedenamas vėjo, ir galvojau: "Tai, ką čia regiu, yra tik išviršinis lukštas. Kas svarbiausia - nematoma..."
Pravirom lūpom klaidžiojo šypsena, ir man dar atėjo mintis: "Aš taip jaudinuosi, žiūrėdamas į užmigusį mažąjį princą, todėl, kad jis - ištikimas kažkokiai gėlei, kad net miegant lyg žibinto šviesa jame spinduliuoja rožės paveikslas..." Ir nuvokiau, kad jis dar trapesnis. Žibintus reikia saugoti! Jie gali užgesti nuo vėjo pūstelėjimo...
Ir, šitaip žingsniuodamas, rytui brėkštant aptikau šulinį.
Pagrindinis puslapis
Turinys XXIII skyrius XXV skyrius