Antroje planetoje gyveno tuščiagarbis.
- Aha! Aha! Štai beatsilankąs garbintojas!- sušuko tuščiagarbis, vos tik pamatęs mažąjį princą.
Mat tuščiagarbiams kiti žmonės yra jų garbintojai.
- Laba diena,- tarė mažasis princas.- Kokia keista jūsų skrybėlė.
- Ji gera sveikinti,- atsakė jam tuščiagarbis.- Sveikinti, kai man keliamos ovacijos.
Deja, čia niekada niekas neužklysta.
- Šit kaip?- tarė mažasis princas, nieko nesupratęs.
- Paplok rankomis,- patarė tuščiagarbis.
Mažasis princas paplojo rankomis. Tuščiagarbis kukliai pasisveikino, kilstelėdamas skrybėlę.
"Čia dar įdomiau negu pas karalių",- tarė sau mažasis princas. Ir jis vėl ėmė ploti rankomis. Tuščiagarbis vėl pasisveikino, kilstelėdmas skrybėlę.
Po penkių minučių mažasis princas jautėsi pavargęs nuo šio vienodo žaidimo.
- O ką reikia daryti,- paklausė jis,- kad skrybėlė nukristų?
Bet tuščiagarbis neišgirdo jo klausimo. Tuščiagarbiai visada girdi tik pagyrimus.
- Ar tu iš tikrųjų mane labai garbini?- paklausė jis mažąjį princą.
- O ką reiškia garbinti?
- Garbinti reiškia pripažinti, kad aš esu gražiausias, geriausiai apsirengęs,
turtingiausias ir protingiausias žmogus visoje planetoje.
- Bet juk tu esi vienas savo planetoje!
- Būk toks malonus - garbink mane vis tiek.
- Garbinu tave,- tarė mažasis princas, truputį gūžtelėjęs pečiais.- Bet kas tau
iš to?
Ir mažasis princas nuėjo sau.
- Tie suaugę žmonės tikrai nei šiokie, nei tokie,- tarė jis pats sau, vėl leisdamasis į kelionę.
Pagrindinis puslapis
Turinys X skyrius XII skyrius