Netoli šulinio buvo senos, iš akmenų sumūrytos sienos griuvėsiai. Rytojaus vakare, eidamas čia po darbo, dar iš tolo pastebėjau, kad viršuje sėdi mažasis princas, nuleidęs kojas. Išgirdau, kaip jis pasakė:
- Argi tu neatsimeni? Visai ne čia!
Kažkieno kito balsas jam turbūt ką atsakė, nes jis aiškino:
- Taip! Taip! Diena - ta pati, bet kitoje vietoje, ne čia!
Aš ėjau artyn prie sienos. Bet vis dar nieko nebuvo matyti nei girdėti. Tačiau mažasis princas vėl atsakė:
- ...Žinoma. Pastebėsi, kur prasideda mano pėdsakai smėlyje. Ten manęs ir palauk. Būsiu ten šiąnakt.
Siena jau buvo už dviejų dešimčių metrų, bet vis dar nieko nemačiau.
Mažasis princas, kiek patylėjęs, vėl tarė:
- Ar tavo nuodai geri? Ar tu tikra, kad man nereikės ilgai kankintis?
Aš sustojau, pajutęs, kaip man nusmelkė širdį, bet vis dar nieko negalėjau suprasti.
- Dabar eik sau,- tarė jis.- Aš noriu nulipti!
Tada ir aš nukreipiau akis į pasienį ir net pašokau! Į mažąjį princą stiebėsi geltonoji gyvatė, kuri žmogų nugalabija per trisdešimt sekundžių. Griebdamas iš kišenės revolverį, puoliau tekinas artyn, bet, išgirdusi triukšmą, gyvatė pamažu susmuko į smėlį kaip silpstanti vandens čiurkšlė ir, per daug neskubėdama, iš lengvo sučežėjusi, įsirangė tarp akmenų.
Atsidūriau prie sienos pačiu laiku ir stvėriau į glėbį savo berniūkštį, mažąjį princą, išbalusį kaip drobė.
- Kas gi čia dedasi! Jau tu kalbiesi su gyvatėmis!
Nuėmiau jo amžinąjį aukso spalvos šaliką. Suvilgiau jam smilkinius, daviau gerti. Ir dabar nebedrįsau nieko daugiau jo klausinėti. Jis oriai žiūrėjo į mane ir apsikabino už kaklo. Jutau, kaip plazda jo širdis lyg mirštančio pašauto paukštelio. Jis man tarė:
- Aš patenkintas, kad tu radai, kas sugedę tavo mašinoje. Dabar galėsi grįžti
namo...
- Iš kur tu žinai?
Aš kaip tik atėjau pranešti, kad man visai netikėtai pavyko sutaisyti lėktuvą.
Jis nieko neatsakė į mano klausimą, bet pridūrė:
- Aš irgi šiandien grįžtu namo...
Paskui nuliūdęs tarė:
- Tai kur kas toliau... Ir mano kelionė - daug sunkesnė...
Jaučiau, kad vyksta kažkas nepaprasta. Spaudžiau jį glėbyje kaip kūdikį. Tačiau man rodėsi, jog jis grimzta stačias į bedugnę ir niekaip nęistengsiu jo sulaikyti...
Jo žvilgsnis buvo rimtas, įsmeigtas kažkur į tolį.
- Turiu iš tavęs avelę. Ir turiu dėžę avelei. Ir turiu antsnukį.
Ir jis liūdnai nusišypsojo.
Ilgai laukiau. Jaučiau, kad jis pamažu atsigauna.
- Vaikuti, tu buvai išsigandęs...
Aišku, jis buvo išsigandęs. Bet jis švelniai nusijuokė:
- Šįvakar išsigąsiu dar ne taip...
Aš vėl visas sustingau, jausdamas, kad įvyko kažkas neatitaisoma. Ir supratau, kad neištverčiau, jei nebetektų girdėti šio juoko. Man jis buvo tartum versmė dykumoje.
- Vaikuti, aš dar noriu girdėti tave juokiantis...
Bet jis man tarė:
- Šiąnakt sueis metai. Mano žvaigždė bus lygiai viršum tos vietos, kur aš pernai
nukritau...
- Vaikuti, juk tiesa, kad visa, ką tu ten kalbėjau su gyvate apie susitikimą, apie
žvaigždę,- tik blogas sapnas?..
- Kas yra svarbu, to nematyti...
- Žinoma...
- Čia kaip ir su gėle. Jei tu myli gėlę, kuri žydi žvaigždėje, tai malonu naktį
žiūrėti į dangų. Visos žvaigždės - su gėlėmis.
- Žinoma...
- Naktį tu žiūrėsi į žvaigždes. Mano namai per maži, tai negaliu tau nė parodyti
savo žvaigždės. Taip net geriau. Mano žvaigždė tau bus viena iš daugelio
žvaigždžių. Todėl tu mėgsi žiūrėti į visas žvaigždes... Jos visos bus tavo
bičiulės. Be to, aš tau šį tą padovanosiu...
Jis vėl nusijuokė.
- Ak vaikuti, vaikuti, man patinka, kai tu juokiesi!
- Tai ir bus mano dovana... tai bus - kaip su tuo vandeniu...
- Ką tu nori pasakyti?
- Žvaigždės žmonėms nėra tokios pačios. Vieniems, kurie keliauja, žvaigždės yra
kelrodės. Kitiems - tik smulkūs žiburiukai. Dar kitiems, mokslininkams,- uždavinys,
kurį reikia išspręsti. Mano biznieriui jos buvo iš aukso. Bet visos tos žvaigždės
tyli. O tu turėsi tokių žvaigždžių, kurių niekas neturi...
- Ką tu nori pasakyti?
- Kai tu naktį žiūrėsi į dangų todėl, kad vienoje tų žvaigždžių aš gyvensiu,
tau atrodys, lyg visos žvaigždės juokiasi. Tu turėsi žvaigždžių, kurios moka
juoktis!
Ir jis vėl nusijuokė.
- Ir kai tau praeis liūdesys (liūdesys visada praeina), tu džiaugsies, kad mane pažinojai. Tu visada būsi mano bičiulis. Tave ims noras juoktis drauge su manimi. Ir tu kartais atidarysi langą - taip sau, dėl malonumo... Ir tavo draugai stebėsis, pamatę, kad tu juokiesi, žiūrėdamas į dangų. Tada tu jiems pasakysi: "Taip, žvaigždės mane visada prajuokina!" Ir jie manys, kad tu - ne viso proto. Aš būsiu iškirtęs labai netikusį pokštą...
Ir jis vėl nusijuokė.
- Taigi aš tau būsiu davęs ne žvaigždes, o krūvą mažų žvangučių, mokančių juoktis...
Ir jis vėl nusijuokė. Paskui surimtėjo.
- Šiąnakt... žinai... tu neateik.
- Aš tavęs nepaliksiu.
- Atrodys, kad man skauda... truputį atrodys, kad mirštu. Taigi va. Neik žiūrėti,
neverta...
- Aš tavęs napaliksiu.
Bet jis susirūpino.
- Aš tau taip sakau... dar ir dėl tos gyvatės. Nereikia, kad ji tave įgeltų...
Gyvatės piktos. Tokia gali įgelti vien iš malonumo.
- Aš tavęs nepaliksiu.
Bet pagalvojęs jis apsiramino:
- Tiesa, juk joms nelieka nuodų antrąkart įgelti...
Tą naktį nemačiau, kaip jis iškeliavo. Paspruko visai tylutėliai. Kada jį pasivijau, jis žengė ryžtingai, greitai. Jis man tik tarė:
- Ak, tu čia...
Ir paėmė mane už rankos. Bet vėl ėmė sielotis:
- Be reikalo atėjai. Tau bus nemalonu. Atrodys, kad miriau, bet tai bus ne tiesa...
Aš tylėjau.
- Tu supranti. Tai per toli. Aš negaliu nusinešti šito kūno. Jis per sunkus.
Aš tylėjau.
- Bet jis bus tik kaip sena palikta žievė. Senų žievių niekas neliūdi...
Aš tylėjau.
Jis truputį apsiblausė. Bet vėl susitvardė.
- Žinai, bus puiku. Aš irgi žiūrėsiu į žvaigždes. Visos žvaigždės bus šuliniai su aprūdijusiais skridiniais. Visos žvaigždės pils man gerti...
Aš tylėjau.
- Bus taip įdomu! Tu turėsi penkis šimtus milijonų žvangučių, aš turėsiu penkis šimtus milijonų versmių...
Ir jis taip pat nutilo - todėl, kad verkė...
- Tai čia. Leisk, paeisiu žingsnį vienas.
Ir jis atsisėdo, nes jam pasidarė baisu.
Jis dar pasakė:
- Žinai... mano gėlė... aš už ją atsakingas! Ir ji tokia silpnutė! Tokia naivi. Jos yra keturi visai menki dygliukai, ir jais ji turi apsiginti nuo pasaulio...
Atsisėdau, nes nebeįstengiau laikytis ant kojų. Jis tarė:
- Tai va... Viskas...
Jis dar kiek pasvyravo. Paskui atsistojo. Žengė žingsnį. Aš nebeįstengiau pasijudinti.
Nieko daugiau nebuvo, tik sušvytavo geltonas žaibas jam prie kulkšnies. Akimirką jis stovėjo nejudėdamas. Nesušuko. Jis nuvirto pamažu, kaip virsta medis. Nepasigirdo net garso, nes buvo smėlis.
Jis nuvirto pamažu, kaip virsta medis.
Pagrindinis puslapis 
Turinys XXV skyrius XXVII skyrius