Tačiau išėjo taip, kad mažasis princas, ilgai žygiavęs per smėlį, uolas ir sniegą, pagaliau atrado kelią. O visi keliai veda pas žmones.
- Laba diena,- tarė jis.
Prieš ji buvo daržas, pilnas žydinčių rožių.
- Laba diena,- tarė rožės.
Mažasis princas pasižiūrėjo į jas. Jos visos buvo panašios į jo gėlę.
- Kas jūs esate?- paklausė jis suglumęs.
- Mes rožės,- atsakė rožės.
- A!- ištarė mažasis princas...
Ir jis pasijuto didžiai nelaimingas. Jo gėlė jam pasakojo, kad esanti viena tokia visame pasaulyje. O štai jų yra penketas tūkstančių, visiškai tokių pat, viename darže!
"Ji labai įširstų,- tarė jis sau, jei gautų tai pamatyti... Baisiai kosėtų ir apsimestų visai mirštanti, kad neapsijuoktų prieš mane. O aš turėčiau dėtis ją slaugąs, nes, norėdama ir mane nužeminti, ji iš tikrųjų mirtų..."
Paskui jis vėl tarė sau: "Maniau, kad esu toks turtingas - turiu vienintelę gėlę, o aš beturįs tik paprastą rožę. Su ja ir tais savo trimis ugnikalniais, kurių vienas galbūt jau amžinai užgesęs, esu ne kažin koks princas..." Ir, atsigulęs į žolę, jis apsiverkė.
Ir, atsigulęs į žolę, jis apsiverkė.
Pagrindinis puslapis
Turinys XIX skyrius XXI skyrius