Ak mažasis princai, jau ėmiau suprasti, koks nelinksmas tavo mažutis gyvenimas. Vienintelė tavo pramoga ilgai tebuvo saulėlydžių švelnumas. Šią naują smulkmeną sužinojau ketvirtos dienos rytą, kai man pasakei:
- Aš labai mėgstu saulėlydžius. Einam pasižiūrėti saulėlydžio...
- Bet dar reikia palaukti...
- Ko palaukti?
- Palaukti, kol saulė leisis.
Tu iškart atrodei labai nustebęs, o paskui nusijuokei pats iš savęs. Ir pasakei:
- Man visada rodosi, kad aš namie!
Iš tikrųjų. Tuo metu, kai Jungtinėse Valstijose yra vidudienis, Prancūzijoje - visi tai žino - saulė leidžiasi. Jei tik iš ten galėtum per minutę atsidurti Prancūzijoje, matytum saulėlydį. Deja, nuo Jungtinių Valstijų iki Prancūzijos - pernelyg toli. Bet tavo mažutėje planetoje užtekdavo tik paslinkti kėdę porą žingsnių, ir tu žiūrėdavai į saulės laidą, kada panorėdavai...
- Vieną dieną mačiau saulę leidžiantis keturiasdešimt tris kartus!
Ir, kiek palaukęs, pridūrei:
- Žinai... kai taip liūdna, tai mėgsti saulėlydžius...
- Tą dieną, kai tu keturiasdešimt tris kartus žiūrėjai, kaip leidžiasi saulė, tau
buvo irgi liūdna?
Bet mažasis princas nieko nesakė.
Pagrindinis puslapis
Turinys V skyrius VII skyrius