II skyrius

Taip ir gyvenau vienas, neturėdamas su kuo tikrai pasišnekėti, kol prieš šešerius metus Sacharoje sugedo mano lėktuvas. Jo motore kažkas sulūžo. Ir kadangi su manim nebuvo nei mechaniko, nei keleivių, nutariau pabandyti pats pašalinti nemenką gedimą. Nuo to priklausė, ar liksiu gyvas, ar ne. Vandens teturėjau vos kokiai savaitei.

Taigi pirmąjį vakarą užmigau ant smėlio, už tūkstančio mylių nuo bet kurios gyvenamos vietos. Buvau labiau nuo visų atskirtas negu žmogus, laivui sudužus, klaidžiojantis plaustu vidury vandenyno. Todėl galite įsivaizduoti, kaip nustebau, kai apyaušriu mane pažadino kažkoks keistas balselis. Kažkas tarė:

- Prašau... nupiešk man avį!
- A?
- Nupiešk man avį...

Štai geriausias jo atvaizdas, kurį vėliau man pavyko nupiešti.

Aš pašokau lyg perkūno trenktas. Prasitryniau akis. Gerai įsižiūrėjau. Ir pamačiau, kad į mane oriai žiūri kažkoks nepaprastas berniūkštis. Štai geriausias jo atvaizdas, kurį vėliau man pavyko nupiešti. Tačiau mano piešinys, aišku, toli gražu nėra toks žavus, koks buvo jis pats. Tai ne mano kaltė. Kai, būdamas šešerių metų, ketinau tapti dailininku, suaugę žmonės mane nuo to atgrasino, ir piešti neišmokau nieko daugiau, tik uždarus ir atvirus smauglius.

Tad žiūrėjau į šį regėjimą išplėtęs akis iš nustebimo. Nepamirškite, kad buvau už tūkstančio mylių nuo bet kurios gyvenamos vietos. O mano berniūkštis neatrodė nei paklydęs, nei pusgyvis iš nuovargio ar alkio, troškulio ar baimės. Jis visai nebuvo panašus į vaiką, paklydusį viduryje dykumos, už tūkstančio mylių nuo bet kurio gyvenamo krašto. Pagaliau atgavęs žadą, tariau jam:

- Na... ką tu čia veiki?

Tada jis švelniu balsu, lyg kalbėdamas apie kokį labai rimtą dalyką, pakartojo:

- Prašau... nupiešk man avį.

Kai viskas taip paslaptinga, kaip tu nepaklausysi. Nors man tai atrodė didelė nesąmonė, atsidūrus už tūkstančio mylių nuo bet kurių gyvenamų vietų ir žiūrint į akis mirčiai, tačiau išsiėmiau iš kišenės popieriaus lapą ir automatinį plunksnakotį. Bet, atsiminęs, kad daugiausia buvau mokęsis tik geografijos, istorijos, skaičiavimo ir gramatikos, pasakiau vaikiūkščiui (truputį nepatenkintas), kad nemoku piešti. Jis atsakė:

- Nieko. Nupiešk man avį.

Avies niekada nebuvau piešęs, tai nupiešiau jam vieną iš tų dviejų piešinių, kurie man išeidavo: dramblį smauglio pilve. Ir nustebau, išgirdęs, kaip berniūkštis man sako:

- Ne! Ne! Nenoriu aš dramblio smauglyje. Smauglys - labai pavojingas, o dramblys užima per daug vietos. Pas mane labai ankšta. Man reikia avies. Nupiešk man avį.

Na tai nupiešiau.

Jis atsargiai į ją pasižiūrėjo ir tarė:

- Ne! Ta jau labai serga. Padaryk kitą.

Nupiešiau kitą.

Mano bičiulis meiliai nusišypsojo, lyg man atleisdamas:

- Nagi matai... čia ne avis, o avinas. Su ragais...

Vėl perdirbau piešinį. Bet berniukas jo nepriėmė kaip ir pirmojo:

- Šita per sena. Noriu tokios avies, kad dar ilgai išgyventų.

Tada nekantraudamas, nes reikėjo greičiau taisyti motorą, brūkštelėjau ši piešinį.

Ir pareiškiau:

- Štai dėžė. Avis, kurios tu labai nori, yra viduje.

Bet labai nustebau, pamatęs, kaip nušvito mažojo mano žinovo veidas:

- Kaip tik tokios aš norėjau! Kaip tu manai ar daug žolės reikia tai avelei?
- Kodėl?
- Todėl, kad mano ganykla visai maža...
- Užteks tikriausiai. Daviau tau visai mažutę avį.

Jis palenkė galvą prie piešinio:

- Ne tokia jau maža... Žiūrėk! Užmigo...

Šitaip susipažinau su mažuoju princu.

Pagrindinis puslapis Turinys I skyrius III skyrius