XIX skyrius


Mažasis princas įkopė į aukštą kalną. Vieninteliai kalnai, kuriuos jis žinojo, buvo trys ugnikalniai, tesiekę jam iki kelių. O užgesęs ugnikalnis jam atstojo taburetę. "Nuo šitokio aukšto kalno,- tarė jis sau dabar,- vienu žvilgsniu pamatysiu visą planetą ir visus žmones..." Bet jis matė tik smailas kaip adatos uolų viršūnes.

- Laba diena,- tarė jis dėl visa ko.
- Laba diena... laba diena... laba diena...- atsiliepė aidas.
- Kas jūs tokie?- paklausė mažasis princas.
- Kas jūs tokie... kad jūs tokie... kas jūs tokie...- atsiliepė aidas.
- Būkite mano draugai, aš esu vienas,- tarė jis.
- Aš esu vienas... aš esu vienas... aš esu vienas,- atsiliepė aidas.

"Kokia juokinga planeta!"- pagalvojo jis.- Visa išdžiūvusi, visur smaila, visa druskėta. O žmonėms trūksta vaizduotės. Jie kartoja, ką jiems pasakei... Mano planetoje buvo gėlė; ji visada prabildavo pirmutinė..."


Pagrindinis puslapis Turinys XVIII skyrius XX skyrius