Mažasis princas atsidūrė asteroidų 325, 326, 327, 328, 329 ir 330 zonoje. Tagi jis ėmė juos visus lankyti, norėdamas rasti bent kokią pramogą ir ko nors pasimokyti.
Pirmajame asteroide gyveno karalius. Karalius, įsisiautęs į purpurą ir šermuonėlių mantiją, sėdėjo labai paprastame, tačiau didingame soste.
- Aha! Štai ir valdinys!- sušuko karalius, pamatęs mažąjį princą.
Ir mažasis princas paklausė pats save:
- Kaip jis gali mane pažinti, jeigu dar niekad nėra matęs!
Jis nežinojo, kad karaliams pasaulis - labai paprastas. Visi žmonės jiems - valdiniai.
- Prieik, kad tave geriau matyčiau,- tarė karalius, labai didžiuodamasis, kad gali būti kieno nors karaliumi.
Mažasis princas apsidairė, kur atsisėsti, tačiau visą planetą buvo apskleidusi puiki šermuonėlių mantija. Taigi jis stovėjo stačias ir, kadangi buvo nuvargęs, ėmė žiovauti.
- Žiovauti karaliaus akivaizdoje yra priešinga etiketui,- tarė jam monarchas.-
Draudžiu tau tai daryti.
- Kad negaliu susilaikyti,- atsakė visai sumišęs mažasis princas.- Ilgai keliavau
ir nemiegojau.
- Tada,- pasakė karalius,- įsakau tau žiovauti. Jau daug metų nemačiau nė vieno
žiovaujant. Žiovulys man yra retenybė. Nagi pažiovauk vėl. Įsakau tau.
- Kad aš nedrįstu... Daugiau neišeina...- tarė mažasis princas visas nuraudęs.
- Hm! Hm!- atsiliepė karalius.- Tada tau įsakau tarpais žiovauti ir tarpais...
Jis ėmė truputi murmuliuoti ir atrodė įširdęs.
Mat karaliui buvo svarbiausia, kad būtų gerbiamas jo autoritetas. Jis nekentė nepaklusnumo. Tai buvo absoliutinis monarchas. Bet kadangi jis buvo labai geras, tai įsakymus duodavo protingus.
"Jei aš įsakyčiau,- mėgdavo aiškinti jis,- jei aš įsakyčiau generolui pavirsti jūros paukščiu ir jei generolas manęs nepaklausytų, tai kaltas būtų ne generolas. Kaltas būčiau aš."
- Ar galima atsisėsti?- nedrąsiai paklausė mažasis princas.
- Įsakau tau atsisėsti,- atsakė karalius, didingai patraukdamas vieną savo
šermuonėlių mantijos skverną.
Tačiau mažasis princas stebėjosi. Planeta buvo mažytė. Kam čia karalius viešpatavo.
- Jūsų didenybe,- tarė jis jam,- atsiprašau, kad paklausiu...
- Įsakau tau mane paklausti,- greit ištarė karalius.
- Jūsų didenybe... kam jūs viešpataujate?
- Visam kam,- didingai paprastai atsakė karalius.
- Visam kam?
Karalius santūriu mostu parodė į savo planetą, į kitas planetas ir žvaigždes.
- Visam tam?- paklausė mažasis princas.
- Visam tam...- atsakė karalius.
Nes tai buvo ne tik absoliutinis monarchas, bet tai buvo pasaulinis monarchas.
- Ir žvaigždės jūsų klauso?
- Žinoma,- tarė karalius.- Jos tučtuojau paklūsta. Aš neapkenčiu nedrausmingumo.
Mažasis princas susižavėjo tokia didele valdžia. Jeigu ją būtų turėjęs pats, tai būtų galėjęs matyti ne keturiasdešimt keturis, o septyniasdešimt du ar net šimtą saulėlydžių tą pačią dieną, visai nepaslinkdamas kėdės!
Ir, kadangi jam buvo truputį liūdna, prisiminus paliktą mažutę savo planetą, jis įsidrąsino ir paprašė karalių:
- Aš norėčiau pamatyti saulėlydį... Būkite toks malonus, įsakykite saulei
nusileisti...
- Jei aš įsakyčiau generolui, kad jis skraidytų kaip drugelis nuo vienos gėlės prie
kitos arba kad parašytų tragediją, arba kad pavirstų jūros paukščiu, ir, jei
generolas neįvykdytų mano įsakymo, katras iš mudviejų būtume kaltas - jis ar aš?
- Jūs,- tvirtai pasakė mažasis princas.
- Tiesa. Iš kiekvieno padaro reikia reikalauti tai, ką jis gali duoti,- kalbėjo toliau
karalius.- Autoritetas remiasi visų pirma protu. Jei tu savo tautai įsakysi pulti į
jūrą, ji sukels revoliuciją. Aš turiu teisę reikalauti paklusnumo todėl, kad mano
įsakymai yra protingi.
- Na, o saulėlydis?- prisiminė mažasis princas, kuris niekad neužmiršdavo, ko
klausęs.
- Saulėlydis tau bus. Aš jo pareikalausiu. Tačiau išmanydamas valdymo reikalus,
luktelėsiu, kol susidarys palankios aplinkybės.
- O kada tai bus?- pasiteiravo mažasis princas.
- Hm! Hm!- atsakė karalius, sklaidydamas storą kalendorių.- Hm! Hm! Tai bus... tai bus
šįvakar, septintą valandą keturiasdešimt minučių! Ir pamatysi, kaip gerai klausoma
mano įsakymų.
Mažasis princas nusižiovavo. Jam buvo gaila, kad praleido saulėlydį savo planetoje. Be to, pasidarė truputi nuobodu.
- Nėra čia man daugiau ką veikti,- tarė jis karaliui.- Keliauju toliau.
- Niekur nekeliauk,- tarė jam karalius, kuris taip didžiavosi, kad turi valdinį.-
Niekur nekeliauk, aš tave paskirsiu ministru.
- Ko ministru?
- Ė... teisingumo!
- Kad čia nėra ko teisti!
- O ką gali žinoti,- atsakė karalius.- Aš dar neapkeliavau savo karalystės. Esu labai
senas, neturiu kur laikyti karietos, o eiti pėsčiam man didelis vargas.
- O! Jau mačiau,- tarė mažasis princas, kuris pasilenkęs pasižiūrejo į kitą
planetos pusę.- Tenai irgi nieko nėra...
- Tada galėsi teisti pats save,- atsakė jam karalius.- Tai užvis sunkiausia.
Teisti pačiam save - kur kas sunkiau negu teisti kitą. Jei sugebėsi gerai save
teisti, tas rodys, kad esi tikras išminčius.
- Aš,- atsakė mažasis princas,- galiu save teisti bet kur. Man nėra reikalo gyventi
čia.
- Hm! Hm!- tarė karalius.- Rodos, kažkur mano planetoje yra sena žiurkė. Naktį
girdžiu ją krebždant. Galėsi teisti tą seną žiurkę. Retkarčiais galėsi nuteisti
ją mirti. Taigi jos gyvybė priklausys nuo tavo teisingumo. Tačiau kiekvieną kartą jos
pasigailėsi, nes ją reikia laikyti gyvą. Ji tik viena tėra.
- Aš,- atsakė mažasis princas,- nemėgstu smerkti myriop ir, man rodos, verčiau
keliausiu.
- Ne,- tarė karalius.
Mažasis princas, jau pasiruošęs kelionei, nenorėjo širdyti senojo monarcho.
- Jeigu jūsų didenybė norėtumėte, kad aš tikrai paklusčiau, galėtumėte man duoti protingą įsakymą. Galėtumėte, pavyzdžiui, įsakyti, kad išvykčiau šią pat akimirką. Man rodos, aplinkybės palankios...
Kadangi karalius nieko nesakė, mažasis princas dar kiek padvejojo, paskui atsidusęs leidosi šalin.
- Skiriu tave ambasadoriumi,- greit sušuko tada karalius.
Jis atrodė kupinas orumo.
- Suaugę žmonės labai keisti,- tarė sau keliaudamas mažasis princas.
Pagrindinis puslapis 
Turinys IX skyrius XI skyrius